1817 metais vokiečių gydytojas ir poetas Justinus Kerneris pirmą kartą aprašė negalavimo, kurį sukelia sugedęs maistas, simptomus. Liga buvo pavadinta botulizmu (lotyniškai botulus – dešrelė), mat ja susirgę žmonės valgė sugedusių dešrelių. Gydytojas pastebėjo, kad apsinuodijusiems žmonėms sutrikdavo regėjimas, džiūdavo burna, skaudėdavo galvą, pykindavo, pūsdavo pilvą. Jie visai nusilpdavo, sunkiai kalbėdavo. Šie simptomai labai greitai peraugdavo į viso kūno raumenų paralyžių ir dažniausiai baigdavosi mirtimi.

Nors visi tuo metu galvojo, jog žmonės mirė tyčia ar netyčia išgėrę nuodų, J. Kerneris nelaimės priežasčių ieškojo maiste. Jis įtarė, kad jame pasigamina organinis ar biologinis nuodas. Tiesą buvo įmanoma nustatyti tik eksperimentuojant. J. Kerneris šėrė gyvulius sugedusiomis dešrelėmis, bandė ir pats ragauti... Tyrimų rezultatai leido iškelti šias hipotezes: nuodas atsiranda be oro (vakuume) laikomose dešrelėse; jis pažeidžia nervų sistemą; mirtinai pavojingas net mažomis dozėmis.

Gydytojas ėmė galvoti ir apie stipraus nuodo naudojimą terapiniais tikslais. Jis manė, kad mažos dozės gali būti naudingos, kai reikia įveikti kai kurias nervų sistemos patologijas.

Naudojamas vis plačiau

1895 metais belgų profesorius Emilis Pjeras Van Ermengemas identifikavo bakteriją Bacillus botulinus 1 (vėliau buvo pavadinta Clostridium botulinum). Ši bakterija gamina neurotoksiną, kuris ir tapo medicininio preparato pagrindu. Maždaug 1950 metais medikai įsitikino, kad botulino toksino injekcijomis galima atpalaiduoti raumenis.

Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje Lietuvoje botulio bakterijų išskiriamais nuodais pradėta gydyti nervinį akies raumens tiką ir nevalingą vokų trūkčiojimą, patologinius raumenų susitraukimus. Botulio injekcijomis galima padėti ir cerebriniu paralyžiu sergantiems vaikams, kuomet kai kurie raumenys sustingsta ir sunku judėti.

Senyn - jaunyn

Nežinau, kokie būtų visuomenės apklausos rezultatai, tačiau šiandien botulinas turbūt daugiau primena ne papuvusias dešreles, konservus ar Al Kaidos laboratorijas (teroristai irgi labai domisi šio nuodo galimybėmis), o Holivudo žvaigždžių grožio procedūras. Nes apie jas žiniasklaida operatyviai informuoja Lietuvos žmones. Gal tas pačias procedūras darosi ir mūsų žvaigždutės, bet mūsiškės vis dar drovios – mieliau papasakos apie meilužius, nei plastines operacijas ir kitus vargus dėl grožio. Nors tiek to vargo: adatėlės dūris – lyg uodo įkandimas, net nuskausminimo nereikia. O efektas toks, kad sendami aktoriai ir aktorės eina vis jaunyn!

Holivudo garsenybių jaunystės receptas niekam ne paslaptis. Štai gražioji Demi Mur ne tik nuolat sportuoja, teisingai maitinasi, prireikus keičia krūtų implantus ar nusiurbia riebalus nuo pilvo ir šlaunų, bet tris kartus per metus susileidžia į veidą botulino toksino injekcijas. Todėl ir atrodo šviežia lyg jauna mergina. Šios injekcijos skirtos ne amžiaus, bet mimikos raukšlelėms (tarp antakių, ant kaktos, akių kampučiuose – ten, kur lieka mūsų juoko ar liūdesio pėdsakai) naikinti, tačiau, be abejo, atgaivina veidą ir jį jaunina. Preparatas blokuoja nervinio impulso perdavimą tarp nervo ir raumens. Raumenys tarsi neutralizuojami ir raukšlelės dingsta.

Net jei Demi būtų jaunystėje apsinuodijusi negerais konservais, medikai vis tiek jai galėtų padėti. Imuniteto šiuo atveju neįgijama. Kaip ir nepriprantama. Aktorės kartoja injekcijas ne dėl to, kad tapo priklausomos nuo nuodo… Tiesiog jos vėl nori atrodyti gražios!

To neįmanoma nuslėpti…

Gal jūsų šeimos gydytojas tik nusišypsos, jei pasiskųsite jam padidintu prakaitavimu (moksliškai tai vadinama hiperhidroze). Juk nei skauda, nei kitaip dirbti ar ką kita veikti trukdo. Pasiūlys kokių nors pabarstų, kurie neretai sudirgina odą. Plastinės chirurgijos specialistai dar neseniai galėdavo padėti tik chirurginiu būdu – grubiomis ir rizikingomis intervencijomis.

Didžiulį diskomfortą dėl nuolat drėgnų pažastų, padų ar delnų jaučiantys žmonės (tiek vyrai, tiek moterys) dabar gali tikėtis ir kitokios pagalbos. Botulino toksino injekcijos maždaug 7-8 mėnesiams stipriai pagerina tokių ligonių gyvenimo kokybę. Praėjus kelioms dienoms po injekcijų jie vėl gali drąsiai tiesti ranką sveikindamiesi, pamiršti nusibodusius dezodorantus, slopinančius blogą kvapą, be baimės ims į rankas dokumentus – nebeišterlios jų. Nebereikės neštis į darbą persivilkti atsarginių marškinėlių, kojinių ar, kas dar tragiškiau, karštą dieną vilkėti megztinius ir po jais slėpti prakaito dėmes.

Kino garsenybės prieš Oskaro teikimo ceremoniją botulino injekcijomis užsitikrina neišduosiantys savo jaudinimosi. O jei teks lipti į sceną atsiimti apdovanojimo, nepriblokš savo gerbėjų neestetiška išvaizda... Kartą tokia nelaimė ištiko buvusį Anglijos premjerą Tonį Bleirą – visi išvydo, kad jo ryškiai mėlyni marškiniai išmarginti tamsiomis dėmėmis... Net ir sveiki žmonės ima stipriai prakaituoti patyrę stresą ar pernelyg karštą vasarą.

Vieta injekcijai parenkama individualiai. Bankų darbuotojams, verslininkams labai svarbus sausos rankos paspaudimas. Sportininkams dažnai švirkščiama į sprandą, pakaušį, smilkinius. Anot medikų, botulinas veikia tik toje vietoje, kur suleistas, tad yra visiškai nepavojingas. Per porą savaičių jis pasišalina iš organizmo, lieka tik efektyvus ir labai lauktas poveikis.

Šaltinis: Žurnalas "Istorijos", 2007 Nr. 5

Autorius: Brigita Kukevičiūtė