Labai aktyvaus fizinio darbo metu žmogaus organizmas su prakaitu per vieną valandą gali išskirti iki 1,5 litro vandens. Įtampa, nervingumas, susijaudinimas labai padidina prakaitavimą.
Aktyviai sportuodamas žmogus gali išprakaituoti daugiau nei 10 litrų prakaito per dieną. Vyrai prakaituoja smarkiau negu moterys. Moterys gausiau prakaituoja prieš mėnesines ar menopauzės tarpsniu, nes prakaito išsiskyrimą lemia hormoniniai veiksniai ir greitesnė medžiagų apykaita. Daugiau prakaituojama nusilpus imuninei sistemai, sveikstant po infekcinių ligų, gydymo antibiotikais ir pan. Neįprastai stiprus prakaitavimas galimas sergant kai kuriomis navikinėmis (kraujo ir kt.), plaučių, skydliaukės ar kitomis ligomis.

Prakaitavimo fiziologija
Prakaitą išskiria mikroskopinės liaukutės, esančios dermoje. Į odos paviršių prakaitas išteka pro liaukų kanalėlius. Prakaito liaukų funkciją reguliuoja autonominė nervų sistema (daugiausia simpasinė), svarbiausias neuromediatorius yra acetilcholinas (parasimpatinis neurotransmiteris). Kartu su vandeniu per prakaitą išsiskiria ir pieno rūgšties, susidarančios dirbant raumenims. Likusi laktato dalis panaudojama organizmo energijos gamybai.
Žmogaus prakaito liaukos yra dvejopos:

• ekrininės, išsidėsčiusios visame kūne, daugiausiai jų yra delnuose, paduose, pažastyse;
• apokrininės, esančios giliau dermoje pažastų, gaktos, išangės srityse.

 

Hiperhidrozė
Prakaitavimo funkcijos sutrikimas gali pasireikšti hipohidroze
(sumažėjusiu prakaitavimu, nefiziologišku
odos sausumu) arba hiperhidroze – sustiprėjusiu prakaitavimu.
Hiperhidrozė pasitaiko daug dažniau negu hipohidrozė.
Hiperhidroze vadinamas labai sustiprėjęs prakaito išsiskyrimas
(prakaitavimas), viršijantis normalius (fiziologinius)
termoreguliacijos poreikius. Jis atspindi perdėtą prakaito
liaukų atsaką į normalius dirgiklius. Sustiprėjęs prakaito
išsiskyrimas gali pasireikšti tam tikrose kūno vietose arba
apimti didelius kūno paviršiaus plotus.
Sustiprėjęs prakaitavimas dažniausiai žmogui sukelia
nemalonių pojūčių, įvairių socialinių bei psichologinių
nepatogumų (bendraujant su kitais žmonėmis, darbe, namuose)
ir labai pablogina gyvenimo kokybę. Epidemiologiniai
tyrimai rodo, kad sustiprėjęs prakaitavimas vargina
vidutiniškai 1 iš 100 žmonių. Hiperhidrozė būna:

• pirminė (idiopatinė, nežinomos kilmės);
• antrinė, atsirandanti sergant kitomis ligomis: infekcinėmis, vėžiu, nervų ligomis, cukriniu diabetu ir kitomis endokrininėmis ligomis.

 

Gydymas
Antrinė hiperhidrozė gydoma šalinant prakaitavimą sukėlusią
priežastį: gydoma infekcija, endokrininė patologija,
reguliuojama sutrikusi hormonų ar nervų sistemos pusiausvyra
ir pan.
Daug problemiškesnis pirminės idiopatinės hiperhidrozės
gydymas. Iki šiol pirminei hiperhidrozei gydyti buvo
vartojami įvairūs vaistai ir priemonės, kurių efektyvumas
dažniausiai nuvildavo ir pacientus, ir jų gydytojus: trankviliantai,
anksiolitiniai, anticholinerginiai vaistai, odos vietinio
poveikio priemonės.
Pastaraisiais metais idiopatinė hiperhidrozė pradėta
gydyti botulino toksino preparatais, kurie pasižymi vietiniu
neuropleginiu poveikiu. XIX amžiaus pradžioje vokiečių
gydytojas ir poetas Justinus Kerner pirmą kartą
aprašė simptomus labai sunkios ligos, kuria susergama suvalgius sugedusio maisto. Liga pavadinta botulizmu (lot.
botulus – dešra), nes buvo pastebėta, kad dažniausiai ja serga
žmonės, apsinuodiję pasenusiomis dešromis ar kumpiu
prie kaulo.
1897 metais belgų mikrobiologas Emile Van Ermengem
iš mirusio nuo botulizmo paciento skrandžio turinio
išskyrė bakteriją Clostridium botulinum, gaminančią
labai stiprų neurotoksinį nuodą botuliną. Tačiau tik 1946
metais amerikiečių mikrobiologas Edward Schantz iš C.
botulinum kultūros išskyrė ir išgrynino patį A tipo botulino
toksiną. Po kelerių metų oftalmologas Alan Scott,
ieškodamas nechirurginių žvairumo gydymo būdų ir
norėdamas „išjungti“ okulomotorinį raumenį, palaikantį
žvairumą, susidomėjo Schantz darbais. Vėliau buvo nuodugniai
ištyrinėta botulino toksino cheminė struktūra ir
patofiziologinis poveikis.
Dabar yra žinomi devyni botulino toksino serotipai, o
gydyti naudojami A ir B serotipai. Botulino toksinas yra stipriausias
biologinės kilmės nuodas, neurotoksinas. Jis slopina
mediatoriaus acetilcholino išskyrimą iš cholinerginių
nervų galūnių nervų ir raumenų jungtyse (sinapsėse), todėl
įvyksta raumenų paralyžius. Patekęs į virškinamąjį traktą (su
sugedusia dešra, kumpiu, konservuotais produktais), botulino
toksinas sukelia sunkią neurotoksikozę, dažniausiai
mirtiną, o švirkščiamas terapinėmis dozėmis sukelia lokalų
inervuojamos zonos raumenų paralyžių. Botulino toksino

• sukeliama neuroraumeninė blokada vyksta 3 etapais:
• toksinas prisijungia prie presinapsinės membranos;
• skverbiasi į nervo ląstelę;
• slopina acetilcholino atsipalaidavimą.

Botulino toksinas blokuoja acetilcholino išskyrimą iš
nervų galūnėlių, inervuojančių prakaito liaukas ir reguliuojančių
jų veiklą. Taip nuslopinama prakaito gamyba ir išsiskyrimas
injekcijų vietose.
Botulino toksino sukeliamas raumenų paralyžius yra laikinas.
Dėl neuroplazinių procesų sinapsių funkcija ir nervo
veikla pamažu normalizuojasi. Per 8–12 savaites susiformuoja
naujų sinapsių. Todėl botulino toksino injekcijas reikia
kartoti kas 3–4 mėn. Jų dažnumas priklauso nuo pažeidimo
lokalizacijos. Injekcijos į pažastis kartojamos kas 6–9
mėn., bet ne dažniau kaip kas 8 savaites.
Botulino toksino injekcijos atliekamos odoje apsibrėžus
hiperhidrozės zoną. Tuo tikslu oda patepama jodo 1
proc. tirpalu ir apibarstoma krakmolu. Hiperhidrozės (šlapios
odos) zona nusidažo ryškiau mėlynai. Jos išorinės
ribos pažymimos 8–10 taškų kas 1–2 cm (arba daugiau,
jei hiperhidrozės zona didelė) ir pagal tam tikrą metodiką
švirkščiama botulino toksino preparato. Švirkščiama į odą
taip, kad susidarytų papulės: po 10 veikimo vienetų botulino
toksino į kiekvieną pažymėtą tašką. Švirkščiant stengiamasi
neinfiltruoti raumenų, maksimali botulino toksino
dozė į abi pažastis – 400 veikimo vienetų.
Prieš švirkščiant preparato į zonas, kuriose gausu nervinių
juntamųjų (skausmo) galūnėlių (delnų ir padų), būtinai
sukeliama nejautra: patepama specialiu anesteziniu kremu
arba taikoma laidinė ar intraveninė anestezija.
Gydymas botulino toksinu jau prieinamas ir Lietuvoje.
Dysport – vienintelis botulino toksino preparatas Lietuvoje,
turintis registruotą indikaciją pirminei hiperhidrozei gydyti.
Prieš injekciją preparatas atskiedžiamas 2,5 arba 5 ml NaCl
0,9 proc. tirpalu ir gautas tirpalas reikiamomis dozėmis
švirkščiamas į odą.

Parengė gyd. J. Kastys

 

Literatūra
1. L.Duobienė, VU, autorinė medžiaga, 2010.
2. Disorders of sweating, William P. Cheshire, MD; Roy Freeman,
MB, ChB.
3. Hyperhydrosis, or Sweating, Mark Crislip, MD, Infectious Diseases,
Jun 2, 2009.
4. Risk Factors for Hot Flashes in Midlife Women, Maura K. Whiteman,
Ph.D., Catherine A. Staropoli, M.D., Jamie C. Benedict,
Ph.D., Christina Borgeest, B.A., Jodi A. Flaws, Ph.D.
5. 5. A Review of Peripheral Nerve Blockade in the Treatment of
Palmar Hyperhidrosis, M.J. Hayton, J.K. Stanley, N.J. Lowe.
6. 6. Botulinum Toxin in the Treatment of Axillary Hyperhidrosis,
Ibrahim Galadari, MD, Jameelah Alkaabi, MBBS.